Nuostabioji moteris

Bermudų trikampyje, vakarų Atlanto pakraštyje, toli nuo viso pasaulio pasislėpusioje Temerisos saloje kadaise gyveno amazonės, dar kitaip vadinamos Nuostabiosiomis moterimis. Dar būdamos mažos jos mokėsi įvaldyti pasąmonės galias, intuiciją, ištvermę ir atkaklumą. Gamtos, Saulės ir Mėnulio Deivės buvo amazonių mokytojos, jos išmokė jų moteriškajame prade pažadinti laukinę prigimtį, kuri buvo susiliejusi su gamtos stichijomis. Amazonės stodavo į kovą viena prieš kitą, kad išsiugdytų šiuos reikiamus įgūdžius. Kiekvienos nuostabiosios moters tikslas buvo ginti pasaulį ir jo žmones, nuo negandų ir blogio kuriuos nuolatos sėjo karo Dievas Arėjas.

Tai buvo 2022- jų metų liepa, prieš saulei pakylant virš vieno iš Vilniaus senamiesčio stogų, pirmo aukšto miegamajame, ruseno švieselė. Ten gyveno Sara su savo vyru. Lygiai prieš pusmetį  jiems gimė mergaitė, tokia visa graži, tyra, tarsi būtų iš pieno plaukusi.

Sara prieina prie lopšio, žiūri į ją, tą tyrą būtybę. Ji įkvepia jos odos kvapo, mažylė kvepia tai pat kaip ji. Sara sumurma sau po nosimi:

– Žinai mažyle, kas keisčiausia, kad dalykai kurių laukiame, žinome, įsivaizduojame, vieną dieną ima ir pasikeičia ir tada nebežinai, kaip su viskuo susitvarkyti.

Moters krūtinę slėgė kažkas tokio ko ji nepažino, ji nebepažino pati savęs.

Vaikystėje Sarą, mama, vadino kodelčiuke. Tada mergaitei pasaulis atrodė, tokia stebuklinga vieta, kurioje kiekviena detalė ir praeivis buvo įdomus. Nors buvo kilusi iš neturtingos šeimos, Sara turėjo daug draugų, jos plati šypsena ir pozityvi energija traukdavo žmones kaip magnetas. Mergaitė turėjo vieną mėgstamiausią užsiėmimą, kuris buvo – klausytis mamos istorijų. Tiesiai po pamokų ji skuosdavo kaip vėjas į namus, sviesdavo kuprinę į tolimiausią savo kambario kampą, susiraitydavo ant virtuvinės palangės ir lyg katinas murklys prašydavo savo mamos, kad ji jai papasakotų kokią nors tai istoriją. Mergaitei jos mama atrodė išmintingiausia oratorė, sugebanti savo istorijomis peržengti laiką ir erdvę, sukelti nesustabdomą juoką ir nukelti ją į nepaprastą magijos pasaulį. Klausantis istorijų, Sara įtempdavo ausis ir godžiai gerdavo kiekvieną istorijoje išgirstą žodelį.

Magijos pasaulyje Sara rengdavosi keisčiausiais kostiumais, skraidydavo ant auksinio slibino nugaros, kaudavosi už taiką tarsi Nuostabioji moteris, kalbėdavosi su gyvūnais, mokėjo kvėpuoti po vandeniu, nardydavo Atlantidos požemiuose… Mergaitė istorijų pagalba galėjo tapti, bet kuo, bet kokia būtybe, jos akys žėrėjo tikėjimu į gėrį ir gerus žmones, deja užaugus jis buvo pavadintas naivumu. Aplinkos diktuojami stereotipai ir taisyklės pamažu nužudė Saros veržlumą, aplinka jai pradėjo klijuoti etiketas: tu per jauna, tu nepajėgsi, esi per didelė svajoklė, atsimerk mergaite, taip elgtis nepridera, tau tai netinka. Daugiau ji niekada nebeprašė mamos pasakoti istorijų, jos ugnelė užgeso, ji nebetikėjo savimi ir ta laiminga pabaiga, kurią anksčiau įžvelgdavo kiekvieno žmogaus istorijoje.

Praėjo dar trys mėnesiai, Sara manė, kad dukrelės gimimas, sugražins jai dalelę savęs. Tačiau, taip neįvyko, nors viską turėjo, ji jautėsi praradusi save. Jos siela buvo nerami, ji kasryt keldavosi su nerimu ir kasnakt su juo  užmigdavo, vildamasi, kad viskas pasikeis, kad šis nemalonus jausmas vieną dieną dings.

Tai buvo spalis. Tą dieną sutemo greičiau nei įprastai, medžiai jau buvo numetę savo lapus, stojo šaltas ir niūrus ruduo. Į namus grįžo Saros vyras, lygiai tai pat neįprastai, kaip ir greitai sutemęs rudens vakaras. Jos vyrui nereikėjo ištarti nė žodžio, ji pajuto…  Jo akys buvo tuščios, jis nebežvelgė į ją taip kaip žvelgė iki šiol, jo mylintis žvilgsnis buvo skirtas kažkam kitam. Tą vakarą jis prisipažino jai, kad įsimylėjo, tik jau nebe ją, tai buvo kita moteris, kuri anot jo pasirodė nelaiku. Kartu su jo pasakytais žodžiais Saros širdis dužo į tūkstantį šukių, ji nualpo.

Lygiai penkta valanda vakaro, Sara pabunda Vilniaus Santaros klinikoje. Apsigraibo veidą, kakta susiūta, bando prisiminti, kas atsitiko. Prisimena, ne tai ne sapnas, vėl tas jausmas persmelkia visą kūną. Kur mano dukrelė, šaukia:

– Slaugytoja, slaugytoja, kas nors greičiau man ją pakvieskite!

Slaugytoja, atbėga į Saros palatą, ji nuramina moterį pasakydama jai, kad jos dukrelė saugi, su jos motina. Po truputį Sara nusiramina,  jos pulsas susinormalizuoja, ji žino, kad jos mama pasirūpins dukrele.

Po poros dienų, Sarą išrašo iš ligoninės, galvai nieko rimto. Tik gydytoja paskutinį kartą apžiūrėdama žaizdą nevykusiai pajuokauja:

– Iki vestuvių užgis. Juokiasi…

Sarai nejuokinga. Ji nebenori vestuvių.

Ji išsikviečia taxi, atsiliepia moteris.

Jau po pusvalandžio Sara nekantriai laukia atvažiuojančio taxi automobilio. Už vairo sėdi, juodaplaukė gražuolė. Keista pagalvoja ji sau, retai sutiksi tokią vairuotoją.

– Laba diena, kur važiuosime?

– Į Gedimino 57 – nis, beja stebinate, retai sutiksi tokią vairuotoją, ar negeriau jums būtų  modeliu dirbti?Dieve, ką aš čia kalbu, kaip įžūliai pasakiau…(Pati savęs susigėsta ir susigūžia pečiais).

– Oi, ačiū, priimsiu jūsų žodžius, kaip komplimentą. Žinote, labai mėgstu vairuoti, man toks darbas patinka. Kas jūsų galvai, ar buvo nutikę kažkas rimto?

Lyg kažkas būtų patempę už liežuvio galo, Sara jai išberia savo nuoskaudas ir išgyvenimus, galiausiai apsiverkia…

– Štai, atvažiavome, mokėti nereikia.

– Kaip tai nereikia? Aš privalau, vien už tai, kad mane išklausėte. (Nusišypso).

Taxi vairuotoja suspaudžia Saros ranką.

– Žinai Sara, gal tau mano žodžiai nuskambės keistai, bet man atrodo, kad tavo siela yra pasiklydusi, atrodo, kad gyvenimo iššūkiai tave nugalėjo ir tu jiems labai lengvai pasidavei. Dėl šios priežasties gyvenimas tau ir siunčia išbandymus, nes atėjo laikas atsimerkti. Atmink, kad viskas vyksta neveltui. Tai gamtos ciklas, viskas sukasi ratu.

– Keistos jūsų kalbos, atrodo, kad mane pažįstate.

– Gal ir pažįstu…

Po šių žodžių, Taxi, vairuotoja nusisega savo medalioną.

– Viskas susitvarkys, pamatysi. Būk stipri. Štai, noriu padovanoti tau savo medalioną, jis ypatingas, kaip ir tu Sara. Paimk. Užsidėk jį kai pajusi tą keistą nerimo jausmą savo krūtinėje, jis padės tau sugrįžti – ten kur nebuvai daugybę metų.

– Bet tai jūsų medalionas, aš negaliu jo paimti. (Sara purto galvą).

– Gali, dar ir kaip gali, dabar jis tau yra reikalingesnis nei man.

Nenoriai, bet Sara paima dovanojamą daiktą, nuoširdžiai padėkoja ir išlipa iš automobilio.

Atsisuka į savo butą ir miegamojo lange išvysta du mieliausius šio pasaulio veidus – jai šypsosi mama, rankose laikydama jos dukrelę.

Sarai suspaudžia širdį ir ji tekina pasileidžia pas jas. Bėgdama atsisuka į taxi vairuotoją, tačiau jos jau nebėra, ji tyliai išnyko kaip rūkas…

Sara atidaro duris, jo daiktų nematyti, liko tik nuotraukos, kuriose jie abu šypsosi.

Ji puola tiesiai į mamos ir dukrelės glėbį, stipriai jas suspaudžia. Stoja tyla, jos pradeda verkti. Tai taip tikra, jos visos jaučia tą patį, tai ką gali jausti moteris – tai trys kartos išgyvenančios tą patį jausmą.

Stoja vakaras, Sara šią naktį nenori miegoti jų buvusioje lovoje, miegamąjį ji užleidžia mamai. Atsineša dukrelės lovelę į svetainę, užmigdo ją, pabučiuoja, o pati atsigula ant sofos.

Žiūri į lubas, kiekvienas kampas jai primena juos – abu. Vėl tas šlykštus jausmas gerklėje, tarsi kas būtų pripylęs pilną burną smėlio. Širdis daužosi. Pasižiūri į telefoną, lygiai trys, geliantis jausmas nepraeina. Prisimena medalioną. Galvoje jai ima skambėti šiandien sutiktos taxi vairuotojos žodžiai: kai bus sunku ir norėsi sugrįžti ten kur seniai nebuvai, užsidėk šį medalioną.

Ji tyliai išlipa iš lovos ir išsitraukia medalioną iš kelnių kišenės. Nuo jo sklinda keista energija. Truputį bijodama, tačiau vedama moteriško smalsumo ji užsisega jį ir atsigula atgal į lovą. Po truputį nerimo jausmas nuslūgsta, Sara atsipalaiduoja ir nugrimzta į saldų ir gilų miegą.  

Sapnas.

Ar tai rojus, ji nesupranta. Ji susapnuoja neregėto grožio salą, su dangaus žydrumo vandenynu. Bangose šokinėje vaivorykštės spalvų delfinai, Sara eina paplūdimiu, apsivilkusi balta suknele, ant jos kaklo kaba tas pats medalionas, vėjas maloniai taršo jos plaukus.

– Kaip gera…

Tolumoje ji pamato į krantą išmestą valtį. Prieidama arčiau ji išvysta seną moterį, su ilgais žilais plaukais. Ji kviečia Sarą prieiti.  

– Labas, brangute, gera tave matyti sugrįžus namo.

– Namo? Ar čia rojus?

Sara atidžiai nužiūrinėja senolę, ji jai atrodo kažkur matyta.

– Ar tavęs mama nemokė, kad į žmones negalima taip spoksoti (juokiasi). Vakar buvome susitikę, ar prisimeni mane?

– Tai jūs, ta keista moteris vairavusi taxi, dabar prisimenu, jūs atrodote visiškai kitaip, nei vakar…

– Prisėsk mieloji, nebijok manęs. Taip tinkamai ir nesusipažinome, mano vardas Hipolitė. Esu šios Teramisos salos valdovė, tik gaila šiandien šioje saloje nebegyvena amazonės, apart manęs.

– Medalionas kurį tau daviau vakar, leido man išgyventi tūkstančius metų, tai mano gyvybės šaltinis. Prisėsk Sara, tuojau tau viską papasakosiu.

Sara įlipa į valtį.

– Kadaise, kai žemėje buvo chaosas ir iš jo kilo visokia gyvybė, Dievas iš molio išlipdė laukinę moterį. Jos esybė buvo susiliejusi su Gamta, Mėnuliu ir Saule. Ji sėjo gyvybę ir meilę, pasaulyje. Ta moteris buvo mūsų visų motina. Aš buvau jos pirmagimė, Sara. Augau šioje saloje, kartu su kitomis jos dukromis. Nuo mažumės Žemės, Saulės ir Mėnulio Deivės mus mokė intuicijos, ištvermės ir pasąmonės galių, kurios pranokdavo laiką ir erdvę. Mus tais laikais žmonės vadino – Nuostabiosiomis moterimis. Mes drąsiai kovėmės už taiką pasaulyje, parvesdavome namo pasiklydusias sielas, iki kol apie mūsų darbus nesužinojo karo Dievas Arėjas.  Arėjui nepatiko, kad mes stojame jam skersai kelio, todėl labai supykęs jis rado mūsų salą ir ją visiškai sunaikino.

Mūsų globėjai mėnulio Deivei Selenei pavyko išgelbėti šimtą amazonių ir jas saugiai paslėpti septyniuose skirtinguose pasaulio žemynuose. Kad apsaugotų jas nuo Arėjaus įtūžio, ji atėmė Nuostabiosioms moterims atmintį, palikdama kiekvienai iš jų užslėptą laukinės moters pradą, iš kurio esybės, kiekviena moteris visus amžius sėmėsi neišsenkančios energijos.

Deja, bet per daugelį metų Arėjo pasėtas pyktis, pagimdė žmonėse baimę, gobšumą, pavydą ir neapykantą, sukūrė stereotipus, todėl moterys buvo pradėtos vadinti silpnąja lytimi.

Įsisukusios į kasdienius darbus, jos užslėpė savo instinktus ir pasidavė aplinkos brukamoms nuostatoms, užgniaužė savo intuiciją, jos užmiršo savo autentiškumą. Kiekviena moteris nešiojasi su savimi laukinę Teramisos prigimtį, tik deja ne kiekvienai tenka ją vėl prikelti gyvenimui.

Šiandien daugybę sielų pasiklysta ir pasileidžia nešamai Arėjaus srovei. Su laiku dingsta mūsų kovotojų dvasia, tai nutiko ir tau Sara. Kiekviena pasiklydusi siela sustiprina Arėjaus galias, tai ne mitas, Arėjo blogio jėgos išties egzistuoja.

Staiga Saros kūną persmelkė prisiminimai, jos atmintyje atsirakino durys, kurios buvo užrakintos penkiolika metų. Saros medalionas sužibo ryškiausia šviesa, tą akimirką jos siela sugrįžo namo.

– Štai Sara, ar jauti, kaip tavo gyslomis teka Žemės, Mėnulio ir Saulės energija? Ar jauti tą pilnatvę? Atsiskyrusi nuo šių stichijų tavo laukinė siela nebegalėjo gyventi. Todėl kartais gyvenimas mus turi mėtyti ir vėtyti, kad vėl priskeltume, kad vėl atgimtume.

Aš suradau tave, mano brangute, o dabar tu sugrįžai namo. Tu esi ypatinga, tau lempa tęsti, tai kas nuspręsta… Mano egzistavimo laikas jau baigėsi, dabar atėjo tavo era. Tau lemta tapti eteriu, tarp gėrio ir blogio Sara, tau lemta įkvėpti mases ir sugražinti pasiklydusias sielas.

– Bet ar aš pajėgsiu?

– Taip mano mieloji, tavo siela sena, kaip ši Visata, tavo pasąmonė turi tiek išminties, apie kurią tu dar nežinai. Iš Mėnulio duotybių tu semsiesi intuicijos, Saulė tave pripildys meilės, Žemė tave įkvėps istorijose, kuriomis įkvėpsi mases. Prisimink, kad kiekvienas žmogus gali būti, bet kuo. Pabudusi iš šio sapno tu vėl iš naujo gimsi, kaip atgimsta gamta. O dabar man jau laikas…

– Bet palauk, Hipolita, aš tau turiu dar tiek klausimų.

– Ne mergaite, visi atsakymai yra tavo širdyje, tik mokėk juos išgirsti.

Sara paleido Hipolitos rankas, jos valtelė tolo, tolo, kol visai dingo už horizonto, palikdama jame žalią blyksnį.

Sara pabudo, visi dar aplinkui miegojo. Jos plaukai kvepėjo vandenynu, tuo pačiu, kaip sapne. Medalionas vis dar kabėjo jai ant kaklo – tai tikra.

Ji žinojo, kad jos ypatinga istorija prasideda šiandien, tai istorija, kurią ji kadaise įsivaizdavo vaikystėje.

Atidariusi spintą, ji joje rado kabantį Nuostabiosios moters kostiumą…